Pamiršti herojai: žvilgsnis į Japonijos kovą Antrajame pasauliniame kare

Pamiršti herojai: žvilgsnis į Japonijos kovą Antrajame pasauliniame kare

Paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais konfliktas Azijos ir Ramiojo vandenyno regione pasiekė kritinį tašką. Japonija atsilaikė prieš JAV kariuomenę, kai jie vis labiau artėjo prie pagrindinių salų. Ypač daug aukų pareikalavo kovos Marianų salose, Filipinuose, Ivo Džimoje ir Okinavoje. 1945 m. gegužę Japonija nebuvo pasirengusi pasiduoti, nors nuostoliai ir karinė padėtis buvo vis sunkesnė. Šiame kontekste mokslininkas Takuma Melber pristato Heidelbergo Transkultūrinių studijų centras iš Heidelbergo universiteto skaitė paskaitą apie karo pabaigą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, kurioje taip pat nagrinėjamos temos ne tik apie gerai žinomus atominius bombardavimus.

Melberis, kurio moksliniai interesai apima kolonializmą ir imperializmą Azijoje bei Japonijos okupacijos istoriją, savo paskaita prisideda prie dabartinės serijos „1945: Epoch Threshold and Space of Experience“. Šią seriją sukūrė istorikas prof. dr. Manfredas Bergas ir jos tikslas – įvairiais formatais pateikti visuomenei socialiai svarbius tyrimo klausimus. Dar penkios ciklo paskaitos vyks pirmadieniais Senojo universiteto auditorijoje 18.15 val., o įrašytą turinį bus galima pamatyti vėliau. heiONLINE prieinama.

Atominiai sprogdinimai ir jų pasekmės

Ant Hirosimos ir Nagasakio 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 d. numestos atominės bombos buvo istorijos posūkis. Hirosima buvo užpulta bomba pavadinimu „Little Boy“, o „Fat Man“ buvo numestas ant Nagasakio. Šie sprendimai buvo priimti intensyvaus karinio konflikto kontekste ir jais buvo siekiama priversti Japoniją besąlygiškai pasiduoti ir greičiau užbaigti karą. Prezidentas Harry S. Trumanas leido panaudoti atominę bombą apsimetant, kad išvengtų tolesnių Amerikos nuostolių, tęsiantis karui Ramiajame vandenyne. Dėl tiesioginio sunaikinimo Hirosimoje mirė apie 140 000 žmonių, o Nagasakyje – apie 70 000, o daugelis kitų aukų ilgai kenčia nuo įgimtų su radiacija susijusių ligų.

Šių branduolinių ginklų naudojimas turi didelį poveikį sveikatai, socialiniam ir aplinkai išgyvenusiems žmonėms, žinomiems kaip „hibakusha“. Hirosimoje ir Nagasakyje žmonės iki šiol gyvena su šių išpuolių pasekmėmis. Pasaulinės etikos diskusijos kilo dėl branduolinio ginklo naudojimo, kurias lėmė ne mažiau kaip išgyvenusiųjų patirtis. 2016 m. Barackas Obama tapo pirmuoju JAV prezidentu, įkėlusiu koją į Japonijos žemę per Hirosimos minėjimą, neatsiprašydamas už bombos panaudojimą, taip vėl įžiebdamas tebesitęsiančias diskusijas dėl tų išpuolių pateisinimo.

Kelias į pasidavimą

Nepaisant niokojančių atominių bombų sprogimų, Japonija iš karto nepasidavė. Tik 1945 m. rugpjūčio 15 d. imperatorius Hirohito paskelbė apie pasidavimą. Galiausiai besąlygiškas pasidavimas buvo oficialiai pasirašytas 1945 m. rugsėjo 2 d. Šie įvykiai pažymėjo ne tik Antrojo pasaulinio karo pabaigą, bet ir branduolinio ginklavimosi varžybų, kurios lems XX amžiaus geopolitinį kraštovaizdį, pradžią. Japonija savo 1946 m. ​​Konstitucijoje įsipareigojo daugiau niekada nekariauti ir atmesti branduolinį ginklą, o diskusijos dėl šių principų būtinumo atgimsta didėjant įtampai, pavyzdžiui, su Šiaurės Korėja.

Takuma Melber paskaita, kurioje nagrinėjami įvairūs karo pabaigos aspektai ir toli siekiančios pasekmės, padeda išsiaiškinti šių įvykių sudėtingumą ir jų reikšmę šiandieninei visuomenei.