Naujas tyrimas: kaip nacių era formuoja atminimo kultūrą Europoje!

Naujas tyrimas: kaip nacių era formuoja atminimo kultūrą Europoje!

Tarptautiniame tyrime, kuriam vadovavo dr. Fiona Kazarovytska iš Mainco Johaneso Gutenbergo universiteto (JGU), nagrinėjamas jos pačios gyventojų suvokimas nacių laikais Europoje. Šio novatoriško tyrimo rezultatai buvo paskelbti žurnale *Politinė psichologija* ir yra pagrįsti internetine apklausa, kurioje dalyvavo 5474 žmonės iš aštuonių Europos šalių: Belgijos, Prancūzijos, Lietuvos, Nyderlandų, Austrijos, Lenkijos, Ukrainos ir Vengrijos. Dalyviai buvo atrinkti taip, kad būtų reprezentatyvūs pagal amžių ir lytį, siekiant gauti kuo išsamesnį vaizdą.

Tyrimo tikslas – ištirti žmonių prisiminimus apie jų atitinkamų gyventojų vaidmenį nacių okupacijos metu. Respondentų buvo paprašyta skalėje nuo 1 iki 7 sutikti su tokiais teiginiais kaip „Mano šalies žmonės buvo persekiojami, nes priešinosi“ arba „Gyventojai neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik bendradarbiauti su naciais“. Stebėtina, kad yra nuoseklus atminimo modelis: daugelyje šalių savo protėviai dažnai suvokiami kaip „auka-didvyriai“, kurie ir kentėjo, ir priešinosi.

Kolektyvinė atmintis ir tautinė tapatybė

Pagrindinė tyrimo išvada yra plačiai paplitusi mintis, kad bendradarbiavimas su nacių režimu dažniausiai atsirado dėl baimės ar prievartos. Tačiau istoriškai įrodyta, kad daugybė vyriausybių ir gyventojų sluoksnių aktyviai bendradarbiavo su vokiečių okupantais. Tačiau šis ideologiškai motyvuotas bendradarbiavimas kolektyviniuose prisiminimuose dažnai mažiau pabrėžiamas nei aukų ir didvyriškumo pasakojimai.

Ši moralinės vietos nustatymo forma gali būti giliai įsišaknijusi kolektyvinės atminties psichologiniuose mechanizmuose. Panašūs modeliai jau buvo pademonstruoti tarp Vokietijos gyventojų ir rodo, kad šios savęs šlovinimo formos egzistuoja ir kitose Europos visuomenėse, nepaisant skirtingų istorinių vaidmenų, kuriuos šios šalys vaidino. Atrodo, kad teigiamas protėvių vaidmens vaizdavimas pasitarnauja kaip tautinio tapatumo išsaugojimo strategija.

Istoriniai kontekstai: pabėgimas ir išvarymas

Platesniame atminimo kultūros kontekste svarbi tema yra vokiečių bėgimas ir išvarymas 1944/45 m. Dešimtmečius diskusija apie vokiečių aukas ir jų kančias buvo laikoma įžeidžiančia ir nukreipta atgal. Tik atsivėrus geležinei uždangai 1990-aisiais ši tema grįžo į viešas diskusijas. Tokie autoriai kaip Verena Dohrn, Martinas Pollackas ir Ralphas Giordano savo darbais įnešė lemiamą indėlį į temą.

Ypač svarbi buvo Günterio Grasso novelė „Im Krebsgang“, kuri diskusijoje vertinama kaip proveržis. Pastaraisiais dešimtmečiais pabėgimas, išsiuntimas ir bombardavimo kampanija vaidino pagrindinį vaidmenį žiniasklaidoje ir moksle. Bundestagas taip pat nusprendė įkurti centrą prieš išsiuntimą, nors jo vieta yra prieštaringa.

Psichologinis poveikis ir ateities iššūkiai

Psichologinis perkėlimo poveikis yra rimtas. Daugelis nukentėjusiųjų kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo (PTSD) ir kitokio emocinio streso. Be to, kolektyvinis prisiminimas lemia polėkio ir išstūmimo suvokimo pasikeitimą. Trečiajame kolektyvinio prisiminimo etape, prasidėjusiame po 1989 m., daugelis ieško tapatybės ir šaknų, o vokiečių ir rytų europiečių susitikimai skatina keistis istorija ir prisiminimais.

Ateities iššūkiai apima vokiečių kančių pripažinimą ir empatijos siekimą kitoms aukų grupėms. Centras prieš išsiuntimą Berlyne galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį atminimo kultūroje. Todėl naujausio tyrimo rezultatai suteikia naujų įžvalgų apie psichologinius kolektyvinių prisiminimų kultūrų mechanizmus ir jų socialinę svarbą.